Emile Zola
Apie autorių
Émile Zola (1840–1902)
Émile Zola – vienas žymiausių XIX amžiaus prancūzų rašytojų, literatūrinio natūralizmo pradininkų ir įtakingiausių savo epochos visuomenės kritikų. Jo romanai tapo ne tik pasaulinės literatūros klasika, bet ir išskirtinai išsamia Prancūzijos visuomenės, jos socialinių prieštaravimų, ekonominių permainų bei žmogaus prigimties studija.
Émile’is Zola gimė 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje, italų kilmės inžinieriaus ir prancūzės šeimoje. Vaikystę praleido Provanso Ekse, kur susidraugavo su būsimu garsiu dailininku Pauliu Cézanne’u. Ankstyva tėvo mirtis šeimą paliko sunkioje finansinėje padėtyje, todėl jaunystėje Zola pats patyrė skurdą, nepriteklių ir socialinį nesaugumą – aplinkybes, kurios vėliau tapo svarbiomis jo kūrybos temomis.
1858 m. persikėlęs į Paryžių, būsimasis rašytojas kurį laiką sunkiai vertėsi, kol 1862 m. pradėjo dirbti leidykloje „Hachette“. Čia jis susipažino su literatūros ir leidybos pasauliu, užmezgė ryšius su rašytojais bei žurnalistais ir pradėjo aktyviau kurti. 1866 m. paliko leidyklą, apsisprendęs gyvenimą paskirti rašymui.
Literatūrinis proveržis ir natūralizmas
1867 m. pasirodęs romanas „Teresa Raken“ (Thérèse Raquin) išgarsino Zola kaip drąsų ir nepatogias žmogaus prigimties temas nagrinėjantį autorių. Jis siekė literatūroje vaizduoti gyvenimą be pagražinimų, parodyti, kaip žmogaus elgesį formuoja paveldimumas, socialinė aplinka, instinktai ir gyvenimo sąlygos.
Ši kūrybinė kryptis tapo natūralizmo pagrindu. Zola manė, kad rašytojas turi ne tik pasakoti istorijas, bet ir tyrinėti visuomenę, atskleisti jos veikimo mechanizmus, parodyti žmogų veikiantį ekonominių, biologinių ir socialinių aplinkybių pasaulyje.
Didžiausias gyvenimo kūrinys – dvidešimties romanų ciklas
Svarbiausiu Zola literatūriniu projektu tapo 1871–1893 m. sukurtas dvidešimties romanų ciklas „Rugonai-Makarai“ (Les Rougon-Macquart), vaizduojantis vienos šeimos skirtingų kartų likimus Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpiu.
Per šios šeimos istorijas rašytojas sukūrė milžinišką XIX amžiaus Prancūzijos visuomenės panoramą – nuo darbininkų kvartalų, kasyklų ir fabrikų iki prabangiausių Paryžiaus salonų, politinės valdžios koridorių ir finansų biržų.
Tarp žymiausių jo kūrinių – „Smuklė“ (L’Assommoir, 1877), „Nana“ (1880), „Žerminalis“ (Germinal, 1885), „Žmogus žvėris“ (La Bête humaine, 1890) ir „Pinigai“ (L’Argent, 1891).
Kiekviename romane Zola tyrinėjo vis kitą visuomenės gyvenimo sritį: skurdą, alkoholizmą, darbininkų išnaudojimą, socialinę nelygybę, seksualumą, valdžios troškimą ar ekonominių interesų įtaką žmogaus likimui.
„Pinigai“ – finansų pasaulio anatomija
1891 m. išleistas romanas „Pinigai“ yra aštuonioliktasis „Rugonų-Makarų“ ciklo kūrinys. Jame Zola atsigręžė į finansų pasaulį – biržos spekuliacijas, bankų galią, investuotojų psichologiją ir milžiniškų turtų kūrimo bei praradimo mechanizmus.
Rašytojas atskleidė ne tik finansinės sistemos veikimą, bet ir žmogaus santykį su pinigais: kaip troškimas praturtėti keičia vertybes, skatina rizikuoti, kuria iliuzijas ir kartais sunaikina tai, ką žmogus siekė sukurti.
Rašytojas, išdrįsęs pasipriešinti neteisybei
Émile’is Zola buvo ne tik literatūros kūrėjas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. 1898 m. jis paskelbė garsųjį atvirą laišką „Aš kaltinu!“ (J’accuse…!), kuriame pasmerkė Prancūzijos valdžios ir kariuomenės veiksmus neteisingai nuteisto karininko Alfredo Dreyfuso byloje.
Šis drąsus viešas pareiškimas sukėlė didžiulį politinį skandalą. Zola buvo nuteistas už šmeižtą ir kurį laiką gyveno tremtyje Anglijoje. Tačiau jo pozicija tapo vienu reikšmingiausių intelektualo kovos už teisingumą ir žmogaus teises pavyzdžių Europos istorijoje.
Émile’is Zola mirė 1902 m. rugsėjo 29 d. Paryžiuje, apsinuodijęs anglies monoksidu dėl užsikimšusio dūmtraukio. 1908 m. jo palaikai buvo perkelti į Paryžiaus Panteoną – vietą, kurioje pagerbiami iškiliausi Prancūzijos žmonės.
Literatūrinis palikimas
Zola kūryba iki šiol vertinama dėl nepaprasto socialinio pastabumo, psichologinio tikslumo ir gebėjimo atskleisti sudėtingus žmogaus bei visuomenės santykius.
Jo romanai primena, kad už kiekvienos ekonominės sistemos, politinio sprendimo ar visuomeninės permainos slypi žmonės – jų viltys, silpnybės, ambicijos ir pasirinkimai.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui po rašytojo mirties, jo kūriniai neprarado aktualumo. Keičiasi epochos, technologijos ir visuomenės santvarkos, tačiau Zola taip įtaigiai aprašytos žmogaus aistros – valdžios, pinigų, pripažinimo ir laisvės troškimas – išlieka tokios pat atpažįstamos.
