Esencializmas

Egidijus Šiaulys

knygų leidėjas

Seni švarkai būna pavojingi

Ypač tie, kurių ilgai nedrįsti išmesti.

Paėmęs vieną jų, įkišu ranką į kišenę tik tam, kad įsitikinčiau, jog joje nieko neliko. Bet mano pirštai užkliūva…

Iš pradžių net nebandau ištraukti. Stoviu.

Keista, kaip greitai kūnas supranta tai, ko protas dar nespėja. Atsargiai sugniaužiu radinį delne. Jis mažas. Beveik nieko nesveria. Vis dėlto staiga pasidaro sunku laikyti patį švarką. Tą akimirką suprantu, kad kišenės niekada nesaugo vien daiktų.

Gal kišenes reikėjo siūti ne prie švarkų ar kelnių? Reikėjo jas siūti prie laiko.

Tuomet žmogus nešiotųsi ne monetas, o kelias nepanaudotas popietes, vieną neištartą sakinį, vaikystės kvapą po lietaus ir tą vakarą, kai beveik paskambino žmogui, kuriam taip ir nepaskambino.

Gal todėl seni švarkai tokie pavojingi. Įkiši ranką į jų kišenę tikėdamasis rasti pamirštą eurą, o ištrauki metus, kurių jau seniai nebegyveni. Nepanaudotą kino bilietą. Išblukusį lapelį su telefono numeriu, kuriuo niekas nebeatsilieptų. Smėlį iš paplūdimio, kuris dabar tikriausiai atrodo visai kitaip.

Keista, kaip ilgai kai kurie daiktai sugeba laukti žmogaus. Kartais net ilgiau negu žmonės laukia vieni kitų.

O tuščios kišenės… Jos, regis, nieko nelaukia. Jos vienintelės niekada nesiginčija su tuo, ką į jas dedame. Jos priima ir banknotą, ir akmenėlį vienodai ramiai. Nei vienas joms nėra svarbesnis.

Tuščios kišenės neturi nieko. Todėl jos pagaliau gali būti kišenėmis.

Kai buvau vaikas, kišenėse rasdavau akmenuką, kuris buvo visiškai nepanašus į kitus akmenukus. Kaštoną. Plunksną. Surūdijusį varžtą. Spalvoto stiklo gabalėlį, kuris saulėje trumpam tapdavo brangakmeniu. Ir visa tai buvo istorijos.

O ką kišenėse nešiojasi suaugusieji? Gal todėl jų kišenės tokios sunkios…

Savo radinį padėjau ant atverstos knygos, kurią šiandien skaičiau…

…jau nebesu tikras, ar tuščios kišenės iš tikrųjų būna tuščios. Ir gal jos buvo sukurtos ne daiktams?

Egidijus Šiaulys

knygų leidėjas