
Man buvo keturiolika. Ji – vyresnė, paslaptinga, tikrai ne iš tų, kurios lengvai atsiveria.
Bet mane viliojo būtent tai – jos rimtis, tylus pasitikėjimas savimi.
Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai.
Ir aš vėl prie jos prisiliečiau.
Tik šį kartą – kitaip.
Ne kaip berniukas, o kaip vyras.
Ne kaip skaitytojas, o kaip tas, kuris leidžia jai vėl prabilti.
Nors joje, rodos, niekas nepasikeitė,
tik dabar ji kiek...
didesnė apimtimi.
Visgi ji nesistengia patikti visiems.
Ir būtent tai mane žavi.
Na taip, taip...
Ji ne visiems.
Ji reikalauja dėmesio.
Bet jeigu ir tu prie jos prisiliesi – net neabejoju – tavyje liks žymė.
Kaip liko manyje. Neištrinama.
Dabar ji gražiai apsirėdžiusi – nauju, moderniu rūbu.
Tik PERSPĖJU!
Ji vis dar pavojingai aktuali.
Padedanti pamatyti pasaulį, kuris, nors ir nuolat kinta, vis tik išlieka toks pat:
pasaulis, kuriame žmogus – trokštantis, kylantis, krentantis ir vėl atsigręžiantis į dangų.
Ji nenustoja pasakoti apie jį.
Siekiantį daugiau, nei leidžia įstatymai, nei telpa į sąžinę, nei atlaiko likimas.
Apie jo nuopuolį. Ne žlugimą, o apsinuoginimą, kurį patiria, kai susiduria su tuo, kuo aklai tiki.
Ji pasakoja apie šiandieninę laisvę, kuri primena stiklą: permatomą, tačiau vis tiek ribojančią.
Apie žmones, pradedančius manyti, kad pinigai gali tapti sielos išraiška.

